Man 43 metai. Esu politikos mokslų profesorius Vilniaus universitete. Jau bemaž dvidešimt metų tenka dėstyti studentams, ne tik perduoti jiems žinias ar padėti susidoroti su didžiuliu informacijos srautu, bet ir neretai įkvėpti entuziazmo tęsti savo darbus, nepasiduoti negatyvioms mintims ir parodyti, kodėl tai yra prasminga.
Pačiam taip pat teko ne kartą pereiti psichologiškai sunkius etapus - streso laikotarpius dėl didelio darbo krūvio, netikėtai ištiktų sveikatos sutrikimų ar santykių krizių. Kiekvienas mes savaip bandome išgyventi tamsius savo gyvenimo etapus. Aišku tik viena: uždaryti tik savyje visas mintis, nerimą, baimę ar beprasmybę yra labai pavojinga. Mūsų vidiniai demonai tuomet tampa tik stipresni ir gali sugraužti mus iš vidaus. 
Savanoriauti ir padėti vyrams, susiduriantiems su psichologiniu spaudimu, nusprendžiau todėl, jog tikiu nuoširdžiu asmeniniu ryšiu ir empatija. Manau, kad tai pirmas ir labai svarbus žingsnis į pagalbą bet kuriam, kuris jaučiasi pažeidžiamas ar net sužlugdytas, kuriam reikia suteikti vilties atsitiesti ir eiti toliau.